9. Tu paruošei jam dirvą, jis įleido šaknis ir išsiplėtė krašte.
10. Jo šešėlis dengė kalnuotąją šalį, jo šakos kaip Dievo kedrai.
11. Jis išleido šakas ligi jūros ir atžalas iki upės.
12. Kodėl jo aptvarus nugriovei, kad praeiviai skintų jo uogas?
13. Girių šernas niokoja jį, laukiniai žvėrys ganosi jame.
14. Kareivijų Dieve, sugrįžk! Pažvelk iš dangaus, pamokyk ir aplankyk šitą vynmedį,
15. kurį pasodino dešinė Tavo, atžalą, kurią Tu dėl savęs sustiprinai.
16. Tie, kurie sudegino jį ugnimi ir nukirto, Tavo veidui sudraudus, težūna!
17. Tegu Tavo ranka būna ant Tavo dešinėje sėdinčio vyro, žmogaus sūnaus, kurį pats užauginai.