6. Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.
7. Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.
8. Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.
9. Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.
10. Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.
11. Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.
12. Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.
13. Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.
14. Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų
15. ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.
16. Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.
17. Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.
18. Aukšti kalnailaukinėms ožkoms, uolostriušiams prieglaudą teikia.