1. “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?
2. Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,
3. taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.
4. Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.
5. Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.
6. Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.
7. Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.
8. Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.
9. Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.
10. Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.