17. Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą.
18. Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,
19. nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.)
20. Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina.
21. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,
22. svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.
23. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.
24. Išvykęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro sritis. Užėjęs į vienus namus jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
25. Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų.
26. Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
27. Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
28. Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino“.
29. Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo; demonas jau išėjęs iš tavo dukters“.
30. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį.
31. Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
32. Ten buvo atvestas jam sunkiai kalbantis kurčius ir prašyta uždėti ant jo ranką.
33. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, paseilino ir palietė jam liežuvį,