3. Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos.
4. Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?!
5. Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį.
6. Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.
7. Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir kada tik panorėję galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet.
8. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.
9. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“.
10. Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų.
11. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.
12. Pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
13. Jis išsiunčia du mokinius tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos
14. ir kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’
15. Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“.
16. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
17. Vakare jis atėjo su Dvylika.
18. Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“.
19. Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš?“
20. O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje.
21. Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.
22. Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“
23. Paėmęs taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.