19. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi.
20. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“
21. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“
22. O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje?
23. Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?
24. O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“.
25. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir šlovindamas Dievą nuėjo namo.