10. Joks pašalietis nevalgys šventųjų aukų; joks kunigo įnamis ar samdinys nevalgys šventųjų aukų.
11. Bet vergas, kuris yra pirkta kunigo nuosavybė, gali jas valgyti; ir gimusieji jo namuose gali valgyti jo maistą.
12. Jei kunigo duktė ištekėtų už pašaliečio, ji nevalgys šventųjų aukų atnašos.
13. Bet jei kunigo duktė taptų našle ar būtų vyro atleista ir neturėtų palikuonių, ir sugrįžtų į tėvo namus, ji gali jas valgyti kaip savo jaunystėje. Joks pašalietis jų nevalgys.
14. Jei kas suvalgytų šventąją auką per neapsižiūrėjimą, jis turės atsilyginti kunigui už šventąją auką, pridėdamas penktadalį jos vertės.
15. Kunigai turi prižiūrėti, kad izraelitai neišniekintų šventųjų aukų, kurias atnašauja VIEŠPAČIUI,
16. ir, valgydami savo šventąsias aukas, neužsitrauktų kaltės, kuri reikalauja atnašos už kaltę, nes aš, VIEŠPATS, juos pašventinu’“.
17. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:
18. „Kalbėk Aaronui, jo sūnums bei visiems izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai žmogus iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių Izraelyje, aukoja atnašą – ar tai būtų įžado, ar geros valios atnaša, – aukojamą VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką,
19. kad ji būtų tinkama jūsų labui, turi būti sveikas patinėlis iš galvijų ar avių, ar ožkų kaimenės.
20. Nesveikos atnašos neaukosite, nes ji nebus tinkama jūsų labui.
21. Kai žmogus, vykdydamas įžadą, ar kaip savanorišką atnašą atnašauja bendravimo auką VIEŠPAČIUI iš galvijų bandos ar avių kaimenės, kad ji būtų maloni, gyvulys turi būti tobulas; jis neturės jokių trūkumų.
22. Aklo ar sužaloto, suluošinto ar turinčio pūlinį, aptekusio niežais ar nušašusio – tokio gyvulio VIEŠPAČIUI neatnašausite, nė vieno jų nedėsite ant aukuro kaip ugninės atnašos VIEŠPAČIUI.