2. „Štai apeigos, kurias turi atlikti raupsuotasis, kai jis pripažįstamas esąs švarus. Jis turi būti atvestas pas kunigą.
3. O kunigas turi išeiti už stovyklos ribų. Jei apžiūrėjęs kunigas nustato, kad raupsuotasis pagijęs,
4. kunigas įsakys, kad du gyvi švarūs paukščiai, kedro medžio, tamsiai raudonų siūlų ir yzopo būtų atnešta tam, kuris turi būti pripažintas švarus.
5. Kunigas palieps papjauti vieną iš paukščių viršum molinio indo, pripildyto šaltinio vandens.
6. Paims gyvąjį paukštį drauge su kedro medžiu, tamsiai raudonos spalvos siūlais ir yzopu, pamirkys juos kraujyje paukščio, papjauto viršum šaltinio vandens,
7. ir pašlakstys krauju septynis kartus žmogų, kuris apvalomas nuo raupsų ligos. Tada kunigas pripažins jį esant švarų ir paleis gyvąjį paukštį skristi į laukus.
8. O žmogus, kuris turi būti pripažintas švarus, išsiplaus drabužius, nusiskus visus plaukus, išsimaudys vandenyje ir bus švarus. Po to jis gali eiti į stovyklą, bet septynias dienas turės gyventi už savo palapinės.
9. Septintą dieną nusiskus visus galvos, barzdos, antakių plaukus; jis turi nusiskusti visus plaukus. Tada išsiplaus drabužius, išsimaudys vandenyje ir bus švarus.