1. Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs.
2. Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti.
3. Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“.
4. O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“
5. Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo jo rytinėje pusėje ir pasidarė pastogę. Atsisėdo jos pavėsyje ir laukė, kas toliau atsitiks miestui.
6. VIEŠPATS Dievas parūpino plačialapį augalą, išaugindamas jį virš Jonos, kad teiktų pavėsį jo galvai ir apgintų nuo blogos nuotaikos. Augalu Jona buvo labai patenkintas.