13. o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.
14. Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų.
15. Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.
16. Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
17. nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!“