1. Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ šios giesmės žodžiais po to, kai VIEŠPATS buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų ir iš Sauliaus rankų.
2. Jis tarė:„VIEŠPATIE, mano Uola,mano tvirtove, mano gelbėtojau!
3. Mano Dieve, mano Uola,kur randu pastogę!Mano skyde ir mano išganymo jėga,mano pilie ir priebėga!Tu, mano išganytojau,gelbsti mane nuo smurto!
4. Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,ir buvau išvaduotas iš visų priešų.
5. Mat mirties bangossupo mane iš visų pusių,pražūties srautaimane valdė.
6. Šeolo pančiai mane apraizgė,mirties pinklės mane pasitiko.
7. Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,šaukiausi savo Dievo.Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,jo ausis pasiekė mano šauksmas.
8. Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,virpėjo dangaus pamatai irsvirduliavo, nes jį apėmė pyktis.
9. Jam iš šnervių ritosi dūmai,ryjanti ugnis – iš burnos;žarijos virto liepsnomis.
10. Pravėrė dangų ir nužengė;perkūnijos debesys buvo jam po kojų.
11. Sėdosi ant kerubo ir skrido,vėjo sparnų nešamas.
12. Tamsos skliautu jis apsiautė save,vandens telkiniu,perkūnijos debesimi.
13. Nuo jo Artumo spindesiosuliepsnojo žarijos.
14. VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus,Aukščiausiasis prabilo balsu.