4. O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Jis sakė: „Prašau man papasakoti apie visus Eliziejaus atliktus nuostabius darbus“.
5. Jam pasakojant karaliui, kaip Eliziejus sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliziejus buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. „Mano viešpatie karaliau, – tarė Gehazis, – čia ta moteris, ir štai jos sūnus, kurį Eliziejus atgaivino“.
6. Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Tad karalius paskyrė vieną pareigūną, tardamas: „Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar“.
7. Eliziejus nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: „Dievo vyras atėjo“,
8. karalius tarė Hazaeliui: „Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu“.
9. Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, nuėjo jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: „Tavo sūnus Aramo karalius Ben Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: ‘Ar pagysiu iš šios ligos?’“
10. Eliziejus jam tarė: „Eik ir pasakyk: ‘Tu tikrai pagysi’. Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs“.
11. Įbedęs akis, Eliziejus įdėmiai žiūrėjo į jį, kol tam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko.
12. „Kodėl mano viešpats verkia?“ – paklausė Hazaelis. „Verkiu, – atsakė jis, – nes žinau, kokią žalą padarysi izraelitams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jaunus vyrus, ištaškysi mažylius ir perskrosi nėščias moteris“.
13. „Bet, – klausė Hazaelis, – kaip gali tavo tarnas, toks šuva kaip aš, taip padaryti?“ Eliziejus atsakė: „Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi“.