29. Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesisveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido“.
30. Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, be tavęs aš neisiu“. Tad jis pakilo ir ėjo paskui ją.
31. Nuėjęs pirma jų, Gehazis uždėjo lazdą berniukui ant veido, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo jo pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo“.
32. Eliziejus atėjo į namus. Žiūri, ant jo lovos guli berniukas – negyvas.
33. Įėjęs uždarė duris ir palikęs abu už durų meldėsi VIEŠPAČIUI.
34. Po to įlipo į lovą ir gulė ant vaiko. Jis priglaudė savo burną prie jo burnos, savo akis prie jo akių ir savo rankas uždėjo ant jo rankų. Eliziejui gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo.
35. Jis nulipo, perėjo kartą skersai išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis.
36. Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunemietę“. Šis pašaukė ją. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų“.
37. Priėjusi ji puolė jam prie kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.