17. Jis paklausė: „Kieno tas antkapis, kurį matau?“ Miesto žmonės paaiškino jam: „Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Betelio aukurui“. –
18. „Palikite jį ramybėje, – tarė karalius, – tenejudina niekas jo kaulų“. Tad jie paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.
19. Be to, Jošijas sunaikino ir visus aukštumų alkus Samarijos miestuose, kuriuos, pykdydami VIEŠPATĮ, buvo įrengę Izraelio karaliai. Su jais jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs Betelyje.
20. Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų sudegino žmonių kaulus. Tada sugrįžo į Jeruzalę.
21. Karalius įsakė visiems žmonėms: „Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Paschą, kaip įsakyta Sandoros knygoje“.
22. Iš tikrųjų Paschos auka taip nebuvo švęsta nuo teisėjų, valdžiusių Izraelį, dienų ir per visas Izraelio karalių bei Judo karalių dienas.
23. Tik aštuonioliktais karaliaus Jošijo metais Paschos auka VIEŠPAČIUI buvo taip švęsta Jeruzalėje.
24. Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus Judo krašte ir Jeruzalėje buvusius bjaurius dalykus, idant įvykdytų Įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose.
25. Iki jo nebuvo kito karaliaus, kaip jis atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės Įstatymą, nei po jo neatsirado nė vieno tokio kaip jis.
26. Tačiau VIEŠPATS nesiliovė smarkiai pykęs ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai.
27. VIEŠPATS tarė: „Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą – Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten gyvens mano vardas!’“
28. O kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?