12. Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai – Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno žmones Telasare – gynė jų dievai?
13. Kur dabar Hamato karalius ir Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos bei Ivos karalius?’“
14. Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir perskaitė. Tada, palypėjęs į VIEŠPATIES Namus, išskleidė jį VIEŠPATIES akivaizdoje.
15. Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę.
16. Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sanheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo.
17. Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus,
18. sumetė jų dievus į ugnį, nors tai buvo ne dievai, o žmogaus rankų padaras, medis ir akmuo, ir taip juos sunaikino.
19. Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“
20. Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’
21. Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęsmergelė, Siono duktė;kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.
22. Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,prieš ką pakėlei savo balsą,įžūliomis akimis žvelgei?– Prieš Izraelio Šventąjį!
23. Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpatiesir sakei: ‹Savųjų vežimų aibekalnų viršūnes pasiekiau,pačias Libano atšlaites;iškirtau jo aukštuosius kedrus,puošniuosius kiparisus;pasiekiau aukščiausią viršūnę,jos miško patį tankumyną.
24. Kasiau šuliniusir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;savo kojų padaisišdžiovinau visas Egipto upes›.
25. Argi tu negirdėjai,kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų?Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,dabar įvykdžiau!Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti,griuvėsių krūvomis juos paversti.
26. Bejėgiai buvo jų gyventojai,išgąsčio ir gėdos apimtitarsi žolės laukuose,kaip gležna žaluma,lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
27. Ar ilsies tu, ateini ar išeini,ar esi įniršęs ant manęs –viską žinau!
28. Todėl, kad niršai ant manęs,ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,įversiu savo kablį tau į šnerves,pažabosiu savo žąslais tau nasrus.Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,atgal tave parvarysiu’.