10. jie statėsi paminklinius akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu.
11. Ten, visuose aukštumų alkuose, jie degino smilkalus, kaip darė tautos, kurias VIEŠPATS jiems ateinant buvo išvaręs į tremtį. Jie darė nedorus darbus, pykdydami VIEŠPATĮ,
12. ir garbino stabus, apie kuriuos VIEŠPATS buvo jiems pasakęs: „Jūs to nedarysite!“
13. VIEŠPATS įspėdavo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją, tardamas: „Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų – viso Įstatymo, kurį daviau jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus“.
14. Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip jų protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu.
15. Jie paniekino jo įstatus bei jo Sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais, jie sekė aplinkines tautas, nors VIEŠPATS buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi.
16. Jie atmetė visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus, nusiliedino stabus – du veršius, pasidirbo šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui.