5. Dovydas pasiuntė dešimt vaikinų. Vaikinams Dovydas nurodė: „Pakilkite į Karmelį. Nuėję pas Nabalą, pasveikinkite jį mano vardu.
6. Sakykite taip: ‘Ilgiausių metų! Ramybė tau, tavo namams ir viskam, ką turi!
7. Girdžiu, kad dabar kerpi avis. Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol buvo Karmelyje.
8. Prašom paklausti savo vaikinų, ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vaikinai malonę tavo akyse, nes atėjome šiuo ypatingu metu. Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’“.
9. Dovydo vaikinai nuėję pakartojo visus tuos žodžius Nabalui Dovydo vardu. Jiems nutilus,
10. Nabalas Dovydo tarnams atsakė: „Kas tas Dovydas? Kas tas Jesės sūnus? Dabar daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų.
11. Nejau imsiu duoną, vandenį bei mėsą, kurią paskerdžiau savo kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?“
12. Dovydo vaikinai grįžo nueitu keliu. Sugrįžę jam visa tai papasakojo.
13. Dovydas tarė savo vyrams: „Visi prisisekite kalavijus!“ Kiekvienas jų prisisegė kalaviją, ir pats Dovydas prisisegė kalaviją. Apie keturis šimtus vyrų leidosi eiti su Dovydu, o du šimtai pasiliko prie daiktų.
14. Nabalo žmonai Abigailei vienas iš Nabalo vaikinų pasakė: „Žiūrėk, Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius pasveikinti mūsų šeimininką, o jis juos labai įžeidė.