21. Dovydas buvo ką tik pasakęs: „Iš tikrųjų be reikalo taip saugojau to žmogaus nuosavybę dykumoje, kad niekas nepražuvo iš to, kas jam priklausė, nes dabar jis man atsilygino piktu už gerą!
22. Tegu Dievas tai padaro ir dar teprideda Dovydo priešams, jei dar prieš rytui išauštant aš palikčiau gyvą bent vieną vyriškį iš tų, kurie jam priklauso“.
23. Pamačiusi Dovydą, Abigailė skubiai nulipo nuo asilo ir puldama kniūbsčia prieš Dovydą nusilenkė iki žemės.
24. Parpuolusi prie jo kojų, ji maldavo: „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašau leisti tavo tarnaitei kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių.
25. Prašau, mano viešpatie, nekreipti dėmesio į Nabalą – tą niekšingą žmogų, nes koks jo vardas, toks jis ir yra! Jo vardas reiškia ‘kvailys’, ir jis yra kvailas. O aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties vaikinų, kuriuos tu siuntei.
26. Tad dabar, mano viešpatie, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip tu gyvas, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave nuo kraujo kaltės ir nuo keršto tavo paties ranka, tegu tavo priešai ir ieškantys pikta mano viešpačiui tampa kaip Nabalas.
27. O dabar ši dovana, kurią tavo tarnaitė atnešė savo viešpačiui, tegu būna duota vaikinams, sekantiems mano viešpatį.
28. Prašau atleisti tavo tarnaitės nusižengimą, nes VIEŠPATS tikrai suteiks mano viešpačiui išliekančius namus dėl to, kad mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir jokio pikto neturi būti rasta tavyje per visą tavo gyvenimą.
29. Jei pakiltų žmogus tavęs persekioti ir tavo gyvybės ieškoti, mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį VIEŠPATIES, tavo Dievo, globoje, bet gyvybę tavo priešų jis nusvies tarsi svaidykle.
30. Kai VIEŠPATS bus įvykdęs mano viešpačiui visa gera, ką yra pažadėjęs, ir bus paskyręs tave Izraelio valdovu,
31. mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi už be reikalo išlietą kraują ar savo ranka įvykdytą kerštą. O kai VIEŠPATS bus suteikęs mano viešpačiui sėkmę, atsimink savo tarnaitę“.