12. Tada karalius tarė: „Klausykis atidžiai, Ahitubo sūnau!“ – „Aš čia, mano viešpatie!“ – atsiliepė šis.
13. Saulius klausė jo: „Kodėl prieš mane susimokėte, tu ir Jesės sūnus? Tu davei jam duonos bei kalaviją ir teiravaisi Dievo jo labui, kad jis prieš mane sukiltų ir tykotų manęs iš pasalų, kaip šiandien jis ir daro!“
14. Atsakydamas karaliui, Ahimelechas tarė: „Kuris iš visų tavo dvariškių yra toks ištikimas kaip Dovydas? Jis karaliaus žentas, tavo asmens sargybos vadas ir gerbiamas tavo namuose.
15. Ar pirmąkart aš teiravausi Dievo jo labui? Jokiu būdu ne! Tegu karalius neprikiša kaltės savo tarnui ar kam nors iš mano tėvo namų, nes tavo tarnas nieko – nei mažai, nei daug – apie tai nežinojo“.
16. Bet karalius tarė: „Ahimelechai, tu mirsi! Tu ir visi tavo namai!“
17. Ir karalius įsakė aplink jį stovinčiai asmens sargybai: „Pulkite! Užmuškite VIEŠPATIES kunigus, nes ir jų rankos su Dovydu! Jie žinojo, kad jis bėglys, bet man nepranešė“. Bet karaliaus tarnai nenorėjo pakelti rankos prieš VIEŠPATIES kunigus.
18. Tuomet karalius tarė Doegui: „Tu, Doegai, išdrįsk! Pulk kunigus!“ Doegas Edomitas paėjėjo pirmyn ir pats puolė kunigus. Tą dieną jis užmušė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą.
19. Nobą – kunigų miestą – jis ištiko kalaviju; vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, asilus ir avis – visa jis ištiko kalaviju.