8. Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomitas. Jis buvo Sauliaus vyriausiasis skerdžius.
9. Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti“.
10. „Žiūrėk, – atsakė kunigas, – ten, už efodo, į drabužį įvyniotas kalavijas Galijoto – filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra“. Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“
11. Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą.
12. Achišo dvariškiai sakė jam: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius:‘Saulius užmušė tūkstančius,o Dovydas – dešimtis tūkstančių’?“
13. Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo.
14. Užtat kada tik būdavo tarp jų, apsimesdavo bepročiu ir jiems bandant jį sutramdyti elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Tad kodėl reikėjo jį pas mane atvesti?
15. Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks įeiti į mano namus?“