40. pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenis, įsidėjo į piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link.
41. Tuo tarpu filistinas artinosi prie Dovydo su savo skydnešiu, einančiu pirma jo.
42. Apsižvalgęs ir pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik raudonskruostis ir gražios išvaizdos vaikas.
43. Filistinas tarė Dovydui: „Argi aš šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Filistinas keikė Dovydą savo dievais.
44. „Eikš šen, – sakė filistinas Dovydui, – kad galėčiau tavo kūną atiduoti padangių paukščiams ir laukų žvėrims“.
45. Bet Dovydas atsakė filistinui: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš – vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį.
46. Šiandien VIEŠPATS įduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje.
47. Visa ši bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus mums į rankas!“