7. Abdijui keliaujant, jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Abdijas puolė kniūbsčias ir tarė: „Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?“ –
8. „Taip, tai aš, – atsakė šis, – eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas čia!“ –
9. „Kuo aš tau nusidėjau, kad atiduodi savo tarną į rankas Ahabui, idant mane užmuštų?
10. Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra jokios tautos ar karalystės, į kurią mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. Atsakius: ‘Čia jo nėra’, – jis reikalaudavo iš tos karalystės ar tautos priesaikos, kad tavęs nesurado.
11. O dabar sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas čia’.
12. Kai tik pasitrauksiu nuo tavęs, VIEŠPATIES dvasia nuneš tave nežinia kur. Taigi, kai nuėjęs pranešiu Ahabui, o jis negalės tavęs surasti, užmuš mane, nors aš, tavo tarnas, VIEŠPAČIUI rodžiau pagarbą nuo pat jaunystės.
13. Mano viešpačiui tikrai buvo pranešta, ką aš padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip paslėpiau šimtą VIEŠPATIES pranašų po penkiasdešimt į olą ir aprūpinau juos duona ir vandeniu.
14. O dabar tu sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui: Elijas čia!’ Juk jis tikrai mane užmuš“.
15. Elijas tarė: „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai jam pasirodysiu“.
16. Tad Abdijas nuėjo pasitikti Ahabo ir pranešė jam, o Ahabas atėjo Elijo pasitikti.
17. Pamatęs Eliją, Ahabas tarė jam: „Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?“ –
18. „Ne aš Izraelį varginau, – atsikirto Elijas, – bet tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą.
19. Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.