34. Vėl tarė: „Padarykite tai dar kartą“, ir jie tai padarė antrą kartą. „Padarykite tai trečią kartą“, – tarė jis, ir jie tai padarė trečią kartą.
35. Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens.
36. Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: „VIEŠPATIE, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu.
37. Atsiliepk man, VIEŠPATIE! Atsiliepk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis“.
38. Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį.
39. Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsti, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“
40. Elijas tarė jiems: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.
41. Elijas tarė Ahabui: „Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus“.
42. Tad Ahabas nuėjo pavalgyti ir atsigerti. Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė veidą prie kelių.
43. Savo tarnui jis paliepė: „Palypėk ir pasižvalgyk Jūros link“. Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: „Nieko nėra!“ Septynis kartus Elijas liepė: „Vėl nueik!“