28. jis išjojo ir surado ant kelio tįsantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė.
29. Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir užkėlęs ant asilo pargabeno į miestą apraudoti ir palaidoti.
30. Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodamas jį apverkė: „Ak, mano broli!“
31. Dievo vyrą palaidojęs pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų,
32. nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Betelio aukurą ir prieš visus aukštumų alkus, esančius Samarijoje, tikrai išsipildys“.
33. Net po šio įvykio Jeroboamas negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų alkams iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, būdavo pašventinamas aukštumų alkams.
34. Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.